Mokslo filosofija

Konceptualinės pažangos idėją gražiai galima iliustruoti Galileo Galilėjaus citata iš jo 1638 m. „Dialogų apie du naujus mokslus“, kur keliamas tikslas surasti vaisingas konceptualines priemones - apibrėžimus, „geriausiai tinkančius gamtos reiškiniams“. Savo tikslą Galilėjaus apibūdina pabrėždamas savo skirtumą nuo tų, kurie tiesiog matematiškai tiria galimo judėjimo savybes nesirūpindami, kaip tai realizuojama gamtoje (ir šitas darbas „pagirtinas“, bet kitoks):

„Ir pirmiausia atrodo reikalinga rasti ir paaiškinti apibrėžimą, geriausiai tinkantį gamtos reiškiniams. Nes bet kas gali išrasti kokią nors judėjimo rūšį ir aptarti jos savybes; tuo būdu, pavyzdžiui, buvo įsivaizduotos spiralės ir konchoidės, brėžiamos tam tikrų judėjimų, kurie nesutinkami gamtoje, ir labai pagirtina, kad buvo nustatytos savybės, kurias šios kreivės turi jų apibrėžimų dėka; bet mes nusprendėme aptarti su pagreičiu krintančių kūnų reiškinius taip, kaip jie iš tikrųjų vyksta gamtoje ir sudaryti tokį greitėjančio judėjimo apibrėžimą, kad jis parodytų esminius stebimų greitėjančių judėjimų bruožus.“
 
(Galilei, Galileo. Dialogues Concerning the Two New Sciences, in R. M. Hutchins (ed.), Great Books of the Western World, vol. 28: Gilbert, Galileo, Harvey. Encyclopedia Britannica, 1955 [1638], p. 200)

Beje, galime pastebėti, kad Galilėjus pabrėžia analitinį grynai matematinio tyrimo pobūdį - kreivės turi tam tikras savybes “savo apibrėžimų dėka”, t.y. savybės seka iš apibrėžimų.

Matyt, neapsikentęs humanitarinių pižonų (=snobų) ir beviltiškų ginčų dėl mokslo reikšmingumo bei kitų labai svarbių dalykų vertės (ir tariamo mokslininkų nesugebėjimo įvertinti), vienas iš kvantinės elektrodinamikos kūrėjų Richard Feynman savo garsiosiose paskaitose tiesmukiškai pareiškė:

“Beje, iškart reikia aiškiai pasakyti, kad jei kas nors yra nemokslas, tai nėra būtinai blogai. Pavyzdžiui, meilė nėra mokslas. Tad jei apie ką nors sakoma, kad tai nėra mokslas, šitai nereiškia, kas kažkas su tuo yra negerai; tas tik reiškia, kad tai tiesiog nėra mokslas.”
(The Feynman Lectures on Physics, 3-1)

Nėra ką čia ir bepridurti, nebent pakartoti šią Feynmano mintį iš mano “Filosofijos užrašų”:

“Nors mano mama nieko nežinojo apie mokslą, ji taip pat mane stipriai įtakojo. Ji turėjo nuostabų humoro jausmą ir aš iš jos išmokau, kad aukščiausios supratimo formos, kokias tik galime pasiekti, yra juokas ir žmogiškoji užuojauta.”
(iš Feynman, Richard. What do you care what other people think?: Further adventures of a curious character. Bantam Books, 1989, p. 7-8)

Pradėjus galvoti apie konceptualinę pažangą moksle (t.y. kai konceptualinės naujovės efektyviai padeda siekiant pažintinių tikslų, tarkime, ieškant dėsningumų), mano mintis buvo užkliuvus už analogijos su programavimo kalbų efektyvumu, kaip apie tai užsimena C++ kalbos kūrėjas Bjarne Stroustrup savo “filosofinėje pastaboje” (kaip jis pats tai vadina):

“Programavimo kalba tarnauja dviem susijusiems tikslams: programuotojui ji suteikia instrumentą, kuriuo aprašomi įvykdytini veiksmai, ir sąvokų aibę, kuri naudojama, kai apgalvojama, kas gali būti padaryta. Idealo požiūriu pirmas tikslas reikalauja “artimos mašinai” kalbos tam, kad visais svarbiais mašinos aspektais būtų paprastai ir efektyviai tvarkomasi programuotojui pakankamai akivaizdžiu būdu. C kalba ir buvo sukurta pirmiausia tai turint omenyje. Antrasis tikslas idealo požiūriu reikalauja kalbos, “artimos spręstinai problemai”, tam, kad sprendimo sąvokos galėtų būti išreikštos tiesiogiai ir trumpai. Visų pirma tai turint omenyje buvo konstruojamos priemonės, kuriomis buvo papildyta C sukuriant C++… Kalba programuotojui suteikia konceptualinių įrankių rinkinį; jei šie yra neadekvatūs iškeltam tikslui, jie paprasčiausiai bus ignoruojami.”
(Stroustrup, Bjarne. The C++ programming language. Addison-Wesley Longman, Inc., 1997, p. 9)

Tai nėra ypatingos reikšmės analogija ir jokių minties perversmų nesukėlė, bet ji man pasirodė įdomi (plačiau žiūrint, šiame kontekste galima galvoti ir apie įvairias (nekonceptualines) inžinierines inovacijas istorijoje, reikalingas siekiant atitinkamų tikslų, nors nedidelė nauda iš labai plačios įrankis-tikslas analogijos).

Į mokslo istoriją svarbu pažiūrėti ir konceptualinės pažangos aspektu, t.y. kaip naujos konceptualinės priemonės leisdavo pastebėti svarbius pasaulio aspektus ir tuo suteikdavo galimybę suformuluoti svarbius dėsningumus. Tai ryšku įvairių matematinių priemonių įvedimo atveju, pavyzdžiui, diferencialinis ir integralinis skaičiavimas (calculus) ir judėjimo analizė XVII a. Toks žvilgsnis naudingas ne tik istoriniu ar filosofiniu, bet ir euristiniu požiūriu – taip iš praeities mokslininkų galime pasimokyti konceptualinio išradingumo: kokiais būdais buvo įveikiamos kliūtys, kaip buvo traktuojami neaiškumai dėl naujovių loginių pagrindų ir t.t.

Konceptualinės pažangos idėjos nereikėtų nei pervertinti, nei nuvertinti. Taip, iš šiuolaikinės perspektyvos žiūrint tai gali atrodyti banalu: visi įpratę, kad įvedamos labai sudėtingos ir abstrakčios matematinės konceptualinės naujovės, kai atsiranda reikalas. Bet mokslo istorijos ir apibendrintos metodologijos požiūriu konceptualinės pažangos idėją verta turėti omenyje. Antai buvo metas, kai buvo visai neaišku, kokiu būdu analizuoti gamtą. Ir net tada, kai kuriant modernaus mokslo pagrindus aiškėjo matematikos svarba, reikėjo rasti konkrečias technikas, kaip tokią analizę efektyviai padaryti. XVII-XVIII a. yra ypatingai turtingas šiuo požiūriu periodas. O ir daug vėliau, kai vienos disciplinos klestėjo, kitose buvo metodologinių neaiškumų dėl konceptualinės raidos.

“Iš to [iš matematiko Davido Hilberto nepavykusio plano pertvarkyti fiziką ir chemiją] neverta daryti išvados, kad fizikos problemos sunkesnės negu matematikos problemos. Tiesiog šie mokslai skirtingi: matematika stovi ant logikos kojų, o fizika pirmiausia remiasi kaip kengūra uodega – gamtos pažinimu, intuicija ir tik po to formaliąja logika. Neatsitiktinai 7-9 klasių mokiniai, kuriems puikiai sekasi matematika, dažnai skundžiasi nesuprantą fizikos, – čia neužtenka algoritmų, o reikia suvokti ir vadinamąją fizikinę prasmę.”
(iš Romualdo Karazijos knygos “Linksmoji fizika” (1982), p. 114)

Romualdo Karazijos knyga “Linksmoji fizika” yra daug rimtesnė negu gali pasirodyti iš pirmo žvigsnio, nors ir labai linksma. Čia citavau iš seno leidimo, o naujasis leidimas turėtų būti dar įdomesnis: kaip recenzijoje rašo A. Savukynas, “pirmoji autoriaus “Linksmoji fizika” buvo išleista dar brandaus sąstingio metais (1982) ir todėl vidinio ir išorinių cenzorių labai iškarpyta”.