Mokslo istorija

1811 m. liepos 14 d. italų mokslininkas Amedeo Avogadro (1776-1856) žurnale “Journal de Physique, de Chimie et d’Histoire naturelle” išspausdino straipsnį, kuriame pirmą kartą buvo paskelbta molekulinė dujų hipotezė – dabar žinoma kaip Avogadro dėsnis (idealiųjų dujų atveju): esant vienodai temperatūrai ir slėgimui, vienoduose dujų tūriuose yra vienodas skaičius molekulių. (Panašią idėją 1814 m. paskelbė André-Marie Ampère). Taip pat Avogadro išsakė fundamentalią mintį apie tai, kad dujos, susidedančios iš vieno elemento, gali būti sudarytos iš molekulių, t.y. gali būti nevienaatomės (priešingai negu manė Daltonas).

Dėl įvairių priežasčių (įtakingojo Berzeliaus idėjos apie tai, kad vieno elemento atomai stumia vienas kitą, žinių stygius dėl molekulių sudėties ir kt.) platesnį pripažinimą Avogadro hipotezė pradėjo įgauti tik po siciliečio chemiko Stanislao Cannizzaro atominės sistemos, kurią jis plačiau paskelbė 1860 m. I-ajame tarptautiniame chemikų kongrese Karlsruhėje. Nors kongrese buvo ir entuziastingo Cannizzaro idėjų priėmimo, vis dar liko ir skeptikų dėl Avogadro hipotezės (kongreso protokolai yra išspausdinti ir, sakoma, yra labai pamokantys).

Avogadro skaičius dabar yra svarbi fizikos ir chemijos konstanta, kuri lygi 6.02 × 10²³ – tai atomų arba molekulių skaičius viename medžiagos molyje.

Šiek tiek atomizmo istorijos klasikinių veikalų galima rasti tinklalapyje “Selected Classic Papers from the History of Chemistry”.

Bendriau kalbant, atomizmo istorija yra labai įdomi ir pamokanti apmąstant mokslinį metodą, mokslo raidą, instrumentalizmo ir mokslinio realizmo ginčą – kaip nuo laukinių spekuliacijų buvo judama link vis tikslesnių, empiriškai pagrįstų rezultatų.

Nors Aristotelio istoriniai tyrimai įspūdingi, jie menkai atrodo palyginus su jo gamtamoksliniais darbais. Jis atliko ir rinko stebėjimus astronomijoje, meteorologijoje, chemijoje, fizikoje, psichologijoje. Bet kaip mokslininkas Aristotelis visų pirma pagarsėjo zoologijos ir biologijos darbų dėka: jo gyvūnų tyrimai padėjo biologijos mokslų pagrindus ir jais buvo naudojamasi daugiau kaip du tūkstantmečius po Aristotelio mirties. Didžioji tyrimų dalis tikriausiai buvo atliekama Ase ir Lesbo saloje. Kaip ten bebūtų, tų vietovių pavadinimai, kurie vis sutinkami Aristotelio biologiniuose traktatuose, rodo būtent į Egėjo jūros rytinę dalį kaip pagrindinę tyrimų vietą. Aristotelio kruopščiai surinkti faktai buvo sudėti dviejose didelėse knygose “Gyvūnų istorija” ir “Skrodimai”. “Skrodimai” nėra išlikę. Kaip galima suprasti iš pavadinimo, joje aprašomos gyvūnų vidinės dalys ir struktūra; yra pagrindo manyti, kad knygoje buvo schemų ir piešinių, o galbūt šie ir sudarė didžiąją veikalo dalį. O “Gyvūnų istorija” išliko. Šio darbo pavadinimas (kaip ir kai kurių kitų Aristotelio knygų pavadinimai) klaidina: žodis “istorija” yra graikiško žodžio “historia”, reiškiančio “tyrimą”, transliteracija. Tad knygos pavadinimą teisingiau būtų išversti kaip “Zoologiniai tyrimai”.
(iš Jonathan Barnes, “Aristotle” (1992), p. 8-9)

Šiaip tai dažnai labiau mėgstama kalbėti apie Aristotelio mokslines klaidas. Bet reiktų nepamiršti, kad daug kur jis buvo sistemingo tyrimo pradininkas, o tokiems žmonėms yra labai nelengva neturint galimybių atsiremti į jau egzistuojančias sistemingas žinias. Galima netgi būtų pasiūlyti atlikti tokį bandymą: užmiršus (kiek įmanoma) savo mokyklines botanines ir zoologines žinias, sistemingai patyrinėti, kas randasi ir kas vyksta artimiausiame miškelyje, ir pažiūrėti, kas iš tokio tyrimo išeis.

Beje, šios Jonathano Barneso knygos naujo leidimo rusiškajame vertime įsivėlė įdomi klaida. Barnesas rašo, kad Aristotelio gyvūnų tyrimais “buvo naudojamasi daugiau kaip du tūkstantmečius po Aristotelio mirties”, o rusiškajame vertime skaitome, kad tais tyrimais “buvo naudojamasi daugiau kaip du šimtmečius po Aristotelio mirties”. Galbūt vertėjas negalėjo patikėti, kad Aristotelio tyrimais taip ilgai galėjo būti naudojamasi.

Kaip teigia mokslo istorikas Marshall Clagett, antikiniame pasaulyje galima išskirti tris mokslo kryptis, kurios skatino kinematikos vystymąsi: pirma, astronomijos geometrizavimas; antra, judėjimo geometrijos atsiradimas; trečia, fizikiniai ir mechaniniai traktatai, apimantys geometrinio pobūdžio analizę (žr. Clagett, Marshall (1961) The Science of Mechanics in the Middle Ages. Madison: The University of Wisconsin Press, p. 164).

Vienas iš kapitalinių mokslo istorijos žinynų – tai daugiatomis 1970-1980 metais leistas The Dictionary of Scientific Biography (t.y. “Mokslo biografijų žodynas”), kurį sudaro 16 tomų (plius 2 papildomi tomai); pagrindinis redaktorius – Charles Coulston Gillispie. Tai mokslo istorikų parengti ilgi biografiniai įrašai apie mokslininkus nuo klasikinės antikos iki XX a. (išskyrus mokslininkus, kurie buvo gyvi pradedant rašyti žinyną). Juose įtraukti ne tik jau esamų tyrimų rezultatai, bet ir originali medžiaga. 2007 m. išleistas papildymas pavadinimu The New Dictionary of Scientific Biography (pagr. red. Noretta Koertge, 8 tomai, 775 nauji įrašai).

Neturintiems laiko ir gilesnių žinių apie Aristotelį ir norintiems trumpo įvado į visą Aristotelio intelektualinę veiklą labai rekomenduočiau šią knygą: Jonathan Barnes “Aristotle: A Very Short Introduction” (2000). Tai lakoniškas, aiškus ir paprastas įvadas; svarbu ir tai, kad autorius pateikia visuminį Aristotelio tyrinėjimų vaizdą (ne tik grynai filosofinių). Taip tampa aiškesnė jo vieta mokslo istorijoje.