“Iš to [iš matematiko Davido Hilberto nepavykusio plano pertvarkyti fiziką ir chemiją] neverta daryti išvados, kad fizikos problemos sunkesnės negu matematikos problemos. Tiesiog šie mokslai skirtingi: matematika stovi ant logikos kojų, o fizika pirmiausia remiasi kaip kengūra uodega – gamtos pažinimu, intuicija ir tik po to formaliąja logika. Neatsitiktinai 7-9 klasių mokiniai, kuriems puikiai sekasi matematika, dažnai skundžiasi nesuprantą fizikos, – čia neužtenka algoritmų, o reikia suvokti ir vadinamąją fizikinę prasmę.”
(iš Romualdo Karazijos knygos “Linksmoji fizika” (1982), p. 114)

Romualdo Karazijos knyga “Linksmoji fizika” yra daug rimtesnė negu gali pasirodyti iš pirmo žvigsnio, nors ir labai linksma. Čia citavau iš seno leidimo, o naujasis leidimas turėtų būti dar įdomesnis: kaip recenzijoje rašo A. Savukynas, “pirmoji autoriaus “Linksmoji fizika” buvo išleista dar brandaus sąstingio metais (1982) ir todėl vidinio ir išorinių cenzorių labai iškarpyta”.

1811 m. liepos 14 d. italų mokslininkas Amedeo Avogadro (1776-1856) žurnale “Journal de Physique, de Chimie et d’Histoire naturelle” išspausdino straipsnį, kuriame pirmą kartą buvo paskelbta molekulinė dujų hipotezė – dabar žinoma kaip Avogadro dėsnis (idealiųjų dujų atveju): esant vienodai temperatūrai ir slėgimui, vienoduose dujų tūriuose yra vienodas skaičius molekulių. (Panašią idėją 1814 m. paskelbė André-Marie Ampère). Taip pat Avogadro išsakė fundamentalią mintį apie tai, kad dujos, susidedančios iš vieno elemento, gali būti sudarytos iš molekulių, t.y. gali būti nevienaatomės (priešingai negu manė Daltonas).

Dėl įvairių priežasčių (įtakingojo Berzeliaus idėjos apie tai, kad vieno elemento atomai stumia vienas kitą, žinių stygius dėl molekulių sudėties ir kt.) platesnį pripažinimą Avogadro hipotezė pradėjo įgauti tik po siciliečio chemiko Stanislao Cannizzaro atominės sistemos, kurią jis plačiau paskelbė 1860 m. I-ajame tarptautiniame chemikų kongrese Karlsruhėje. Nors kongrese buvo ir entuziastingo Cannizzaro idėjų priėmimo, vis dar liko ir skeptikų dėl Avogadro hipotezės (kongreso protokolai yra išspausdinti ir, sakoma, yra labai pamokantys).

Avogadro skaičius dabar yra svarbi fizikos ir chemijos konstanta, kuri lygi 6.02 × 10²³ – tai atomų arba molekulių skaičius viename medžiagos molyje.

Šiek tiek atomizmo istorijos klasikinių veikalų galima rasti tinklalapyje “Selected Classic Papers from the History of Chemistry”.

Bendriau kalbant, atomizmo istorija yra labai įdomi ir pamokanti apmąstant mokslinį metodą, mokslo raidą, instrumentalizmo ir mokslinio realizmo ginčą – kaip nuo laukinių spekuliacijų buvo judama link vis tikslesnių, empiriškai pagrįstų rezultatų.

Nors Aristotelio istoriniai tyrimai įspūdingi, jie menkai atrodo palyginus su jo gamtamoksliniais darbais. Jis atliko ir rinko stebėjimus astronomijoje, meteorologijoje, chemijoje, fizikoje, psichologijoje. Bet kaip mokslininkas Aristotelis visų pirma pagarsėjo zoologijos ir biologijos darbų dėka: jo gyvūnų tyrimai padėjo biologijos mokslų pagrindus ir jais buvo naudojamasi daugiau kaip du tūkstantmečius po Aristotelio mirties. Didžioji tyrimų dalis tikriausiai buvo atliekama Ase ir Lesbo saloje. Kaip ten bebūtų, tų vietovių pavadinimai, kurie vis sutinkami Aristotelio biologiniuose traktatuose, rodo būtent į Egėjo jūros rytinę dalį kaip pagrindinę tyrimų vietą. Aristotelio kruopščiai surinkti faktai buvo sudėti dviejose didelėse knygose “Gyvūnų istorija” ir “Skrodimai”. “Skrodimai” nėra išlikę. Kaip galima suprasti iš pavadinimo, joje aprašomos gyvūnų vidinės dalys ir struktūra; yra pagrindo manyti, kad knygoje buvo schemų ir piešinių, o galbūt šie ir sudarė didžiąją veikalo dalį. O “Gyvūnų istorija” išliko. Šio darbo pavadinimas (kaip ir kai kurių kitų Aristotelio knygų pavadinimai) klaidina: žodis “istorija” yra graikiško žodžio “historia”, reiškiančio “tyrimą”, transliteracija. Tad knygos pavadinimą teisingiau būtų išversti kaip “Zoologiniai tyrimai”.
(iš Jonathan Barnes, “Aristotle” (1992), p. 8-9)

Šiaip tai dažnai labiau mėgstama kalbėti apie Aristotelio mokslines klaidas. Bet reiktų nepamiršti, kad daug kur jis buvo sistemingo tyrimo pradininkas, o tokiems žmonėms yra labai nelengva neturint galimybių atsiremti į jau egzistuojančias sistemingas žinias. Galima netgi būtų pasiūlyti atlikti tokį bandymą: užmiršus (kiek įmanoma) savo mokyklines botanines ir zoologines žinias, sistemingai patyrinėti, kas randasi ir kas vyksta artimiausiame miškelyje, ir pažiūrėti, kas iš tokio tyrimo išeis.

Beje, šios Jonathano Barneso knygos naujo leidimo rusiškajame vertime įsivėlė įdomi klaida. Barnesas rašo, kad Aristotelio gyvūnų tyrimais “buvo naudojamasi daugiau kaip du tūkstantmečius po Aristotelio mirties”, o rusiškajame vertime skaitome, kad tais tyrimais “buvo naudojamasi daugiau kaip du šimtmečius po Aristotelio mirties”. Galbūt vertėjas negalėjo patikėti, kad Aristotelio tyrimais taip ilgai galėjo būti naudojamasi.

Kaip teigia mokslo istorikas Marshall Clagett, antikiniame pasaulyje galima išskirti tris mokslo kryptis, kurios skatino kinematikos vystymąsi: pirma, astronomijos geometrizavimas; antra, judėjimo geometrijos atsiradimas; trečia, fizikiniai ir mechaniniai traktatai, apimantys geometrinio pobūdžio analizę (žr. Clagett, Marshall (1961) The Science of Mechanics in the Middle Ages. Madison: The University of Wisconsin Press, p. 164).

Ronald N. Giere pasakoja apie tokią ironišką Rudolfo Carnapo citatą (gal ir neišspausdintą) apie Karlą Popperį: Carnapas juokavo, kad jis išsiaiškinęs, jog atstumas nėra simetriškas santykis, kadangi atstumas tarp jo ir Popperio yra labai mažas, bet atstumas tarp Popperio ir jo yra labai didelis (iš Taking the naturalistic turn, or, How real philosophy of science is done, organized and moderated by Werner Callebaut, University of Chicago Press, 1993, p. 39).

Tai susiję su tuo, kaip skirtingai Carnapas ir Popperis traktavo skirtumus tarp savo požiūrių (Karlas Popperis labai pabrėždavo skirtumus).