Vienas iš kapitalinių mokslo istorijos žinynų – tai daugiatomis 1970-1980 metais leistas The Dictionary of Scientific Biography (t.y. “Mokslo biografijų žodynas”), kurį sudaro 16 tomų (plius 2 papildomi tomai); pagrindinis redaktorius – Charles Coulston Gillispie. Tai mokslo istorikų parengti ilgi biografiniai įrašai apie mokslininkus nuo klasikinės antikos iki XX a. (išskyrus mokslininkus, kurie buvo gyvi pradedant rašyti žinyną). Juose įtraukti ne tik jau esamų tyrimų rezultatai, bet ir originali medžiaga. 2007 m. išleistas papildymas pavadinimu The New Dictionary of Scientific Biography (pagr. red. Noretta Koertge, 8 tomai, 775 nauji įrašai).

Neturintiems laiko ir gilesnių žinių apie Aristotelį ir norintiems trumpo įvado į visą Aristotelio intelektualinę veiklą labai rekomenduočiau šią knygą: Jonathan Barnes “Aristotle: A Very Short Introduction” (2000). Tai lakoniškas, aiškus ir paprastas įvadas; svarbu ir tai, kad autorius pateikia visuminį Aristotelio tyrinėjimų vaizdą (ne tik grynai filosofinių). Taip tampa aiškesnė jo vieta mokslo istorijoje.

Vienoje televizijos mokslo populiarinimo laidoje, skirtoje vaikams, vienas astronomas (deja, neatsimenu nei laidos, nei astronomo pavardės) išsakė vertingą metodologinę pastabą, kurią naudinga atsiminti ne tik vaikams. Vaikas paklausė, “o kaip traktuoti NSO, t.y. neatpažintus skraidančius objektus?”. Astronomas trumpai atsakė: “taip ir traktuokite, kaip NEATPAŽINTUS skraidančius objektus”.

Tinklaraštyje Not Even Wrong pastebėjau gerą Abrahamo Smitho komentarą kalbant apie matematikus Aleksandrą Grothendiecką ir Grigorijų Perelmaną, nors komentatorius toliau kalba bendriau nesusisiedamas su šiomis pavardėmis. Kaip žinia, šie genialūs matematikai padarę neeilinių (pabrėžiu, labai neeilinių) darbų matematikoje po to visiškai pasitraukė iš viešo matematinio gyvenimo ir apskritai iš viešo gyvenimo (kaip sakoma, dėl neaiškių priežasčių, nors kai kuriais atvejais galima šį bei tą nuspėti). Svarbiausia štai kas: tikrai, jie nieko neskolingi kažkam dėl savo talentų.

Abraham Smith sako:
  “Also, I don’t think Grothendieck (or Perelman or anyone else) owes us anything. Many people have talents they choose not to pursue for all sorts of personal reasons. Maybe they have a family whom they refuse to neglect for the sake of a better position. Maybe they decide on more lucrative job options. Maybe they have physical or psychological conditions that make the experience unpleasant. Maybe they just prefer gardening!”

Taip, jeigu kas nors turėdamas kitų genialių talentų pradeda teikti pirmenybę, tarkime, sodo darbams, tai jo asmeninis reikalas.

Kadangi buvo atsiradęs šioks toks susidomėjimas, pateikiu trumpą bibliografinę pastabą apie Johno Worrallo ir Larry Laudano ginčą dėl Laudano pasiūlyto retikuliacinio mokslo kaitos modelio – ar yra nekintami metodologiniai principai ir ar nekintamų metodologinių principų nebuvimas veda į episteminį reliatyvizmą. Pasak Laudano, racionalūs pokyčiai moksle gali vykti tiek teorijų, tiek metodologinių principų, tiek episteminių tikslų lygmenyje ir pasikeitimai šiuose lygmenyse yra įtakoja vienas nuo kitą. O Worrallas tvirtina, kad tokiu būdu Laudanas reliatyvizuoja mokslinį racionalumą ir kad norint to išvengti turi būti fiksuoti tam tikri minimalūs metodologiniai principai, tik kurių atžvilgiu mes galima įvertinti visų kitų pokyčių racionalumą.

Žinoma, ginčas turėjo priešistoriją ir vėliau buvo jos atgarsių, bet čia tik pateikiu nuorodas į pagrindinius straipsnius, susijusius su šiuo ginču. Esminis ginčas prasidėjo, kai Johnas Worrallas išspausdino Laudano knygos “Science and Values” (Laudan, Larry (1984), Science and Values. Berkeley: University of California Press) recenziją: Worrall, John (1988), “The Value of a Fixed Methodology”, British Journal for the Philosophy of Science 39, p. 263-275. Larry Laudano atsakymas: Laudan, Larry (1989), “If It Ain’t Broke, Don’t Fix It”, British Journal for the Philosophy of Science 40, p. 369-375. Johno Worrallo atsakymas: Worrall, John (1989), “Fix it and be Damned: A Reply to Laudan”, British Journal for the Philosophy of Science 40, p. 376-388.

Vėliau Worrallas parašė su tuo susijusį straipsnį “Two Cheers for Naturalised Philosophy of Science–Or: Why Naturalised Philosophy of Science Is Not the Cat’s Whiskers” (Science and Education, Volume 8, Number 4, July 1999, p. 339-361). Minėto ginčo atgarsių galima pastebėti neseniai lietuviškai pasirodžiusios Alano Chalmerso knygos “What Is This Thing Called Science?” (trečias leidimas) 11-tame skyriuje (Chalmers, Alan F. (2005). Kas yra mokslas? Vilnius: Apostrofa) bei recenzijų simpoziume, skirtam šiai knygai (“Review Symposium on Alan Chalmers’ What is This Thing Called Science”, Metascience, Volume 9, Number 2, July 2000, p. 172-203).