Į mokslo istoriją svarbu pažiūrėti ir konceptualinės pažangos aspektu, t.y. kaip naujos konceptualinės priemonės leisdavo pastebėti svarbius pasaulio aspektus ir tuo suteikdavo galimybę suformuluoti svarbius dėsningumus. Tai ryšku įvairių matematinių priemonių įvedimo atveju, pavyzdžiui, diferencialinis ir integralinis skaičiavimas (calculus) ir judėjimo analizė XVII a. Toks žvilgsnis naudingas ne tik istoriniu ar filosofiniu, bet ir euristiniu požiūriu – taip iš praeities mokslininkų galime pasimokyti konceptualinio išradingumo: kokiais būdais buvo įveikiamos kliūtys, kaip buvo traktuojami neaiškumai dėl naujovių loginių pagrindų ir t.t.

Konceptualinės pažangos idėjos nereikėtų nei pervertinti, nei nuvertinti. Taip, iš šiuolaikinės perspektyvos žiūrint tai gali atrodyti banalu: visi įpratę, kad įvedamos labai sudėtingos ir abstrakčios matematinės konceptualinės naujovės, kai atsiranda reikalas. Bet mokslo istorijos ir apibendrintos metodologijos požiūriu konceptualinės pažangos idėją verta turėti omenyje. Antai buvo metas, kai buvo visai neaišku, kokiu būdu analizuoti gamtą. Ir net tada, kai kuriant modernaus mokslo pagrindus aiškėjo matematikos svarba, reikėjo rasti konkrečias technikas, kaip tokią analizę efektyviai padaryti. XVII-XVIII a. yra ypatingai turtingas šiuo požiūriu periodas. O ir daug vėliau, kai vienos disciplinos klestėjo, kitose buvo metodologinių neaiškumų dėl konceptualinės raidos.