Aristotelis

Nors Aristotelio istoriniai tyrimai įspūdingi, jie menkai atrodo palyginus su jo gamtamoksliniais darbais. Jis atliko ir rinko stebėjimus astronomijoje, meteorologijoje, chemijoje, fizikoje, psichologijoje. Bet kaip mokslininkas Aristotelis visų pirma pagarsėjo zoologijos ir biologijos darbų dėka: jo gyvūnų tyrimai padėjo biologijos mokslų pagrindus ir jais buvo naudojamasi daugiau kaip du tūkstantmečius po Aristotelio mirties. Didžioji tyrimų dalis tikriausiai buvo atliekama Ase ir Lesbo saloje. Kaip ten bebūtų, tų vietovių pavadinimai, kurie vis sutinkami Aristotelio biologiniuose traktatuose, rodo būtent į Egėjo jūros rytinę dalį kaip pagrindinę tyrimų vietą. Aristotelio kruopščiai surinkti faktai buvo sudėti dviejose didelėse knygose “Gyvūnų istorija” ir “Skrodimai”. “Skrodimai” nėra išlikę. Kaip galima suprasti iš pavadinimo, joje aprašomos gyvūnų vidinės dalys ir struktūra; yra pagrindo manyti, kad knygoje buvo schemų ir piešinių, o galbūt šie ir sudarė didžiąją veikalo dalį. O “Gyvūnų istorija” išliko. Šio darbo pavadinimas (kaip ir kai kurių kitų Aristotelio knygų pavadinimai) klaidina: žodis “istorija” yra graikiško žodžio “historia”, reiškiančio “tyrimą”, transliteracija. Tad knygos pavadinimą teisingiau būtų išversti kaip “Zoologiniai tyrimai”.
(iš Jonathan Barnes, “Aristotle” (1992), p. 8-9)

Šiaip tai dažnai labiau mėgstama kalbėti apie Aristotelio mokslines klaidas. Bet reiktų nepamiršti, kad daug kur jis buvo sistemingo tyrimo pradininkas, o tokiems žmonėms yra labai nelengva neturint galimybių atsiremti į jau egzistuojančias sistemingas žinias. Galima netgi būtų pasiūlyti atlikti tokį bandymą: užmiršus (kiek įmanoma) savo mokyklines botanines ir zoologines žinias, sistemingai patyrinėti, kas randasi ir kas vyksta artimiausiame miškelyje, ir pažiūrėti, kas iš tokio tyrimo išeis.

Beje, šios Jonathano Barneso knygos naujo leidimo rusiškajame vertime įsivėlė įdomi klaida. Barnesas rašo, kad Aristotelio gyvūnų tyrimais “buvo naudojamasi daugiau kaip du tūkstantmečius po Aristotelio mirties”, o rusiškajame vertime skaitome, kad tais tyrimais “buvo naudojamasi daugiau kaip du šimtmečius po Aristotelio mirties”. Galbūt vertėjas negalėjo patikėti, kad Aristotelio tyrimais taip ilgai galėjo būti naudojamasi.

Neturintiems laiko ir gilesnių žinių apie Aristotelį ir norintiems trumpo įvado į visą Aristotelio intelektualinę veiklą labai rekomenduočiau šią knygą: Jonathan Barnes “Aristotle: A Very Short Introduction” (2000). Tai lakoniškas, aiškus ir paprastas įvadas; svarbu ir tai, kad autorius pateikia visuminį Aristotelio tyrinėjimų vaizdą (ne tik grynai filosofinių). Taip tampa aiškesnė jo vieta mokslo istorijoje.