Biologijos istorija

Nors Aristotelio istoriniai tyrimai įspūdingi, jie menkai atrodo palyginus su jo gamtamoksliniais darbais. Jis atliko ir rinko stebėjimus astronomijoje, meteorologijoje, chemijoje, fizikoje, psichologijoje. Bet kaip mokslininkas Aristotelis visų pirma pagarsėjo zoologijos ir biologijos darbų dėka: jo gyvūnų tyrimai padėjo biologijos mokslų pagrindus ir jais buvo naudojamasi daugiau kaip du tūkstantmečius po Aristotelio mirties. Didžioji tyrimų dalis tikriausiai buvo atliekama Ase ir Lesbo saloje. Kaip ten bebūtų, tų vietovių pavadinimai, kurie vis sutinkami Aristotelio biologiniuose traktatuose, rodo būtent į Egėjo jūros rytinę dalį kaip pagrindinę tyrimų vietą. Aristotelio kruopščiai surinkti faktai buvo sudėti dviejose didelėse knygose “Gyvūnų istorija” ir “Skrodimai”. “Skrodimai” nėra išlikę. Kaip galima suprasti iš pavadinimo, joje aprašomos gyvūnų vidinės dalys ir struktūra; yra pagrindo manyti, kad knygoje buvo schemų ir piešinių, o galbūt šie ir sudarė didžiąją veikalo dalį. O “Gyvūnų istorija” išliko. Šio darbo pavadinimas (kaip ir kai kurių kitų Aristotelio knygų pavadinimai) klaidina: žodis “istorija” yra graikiško žodžio “historia”, reiškiančio “tyrimą”, transliteracija. Tad knygos pavadinimą teisingiau būtų išversti kaip “Zoologiniai tyrimai”.
(iš Jonathan Barnes, “Aristotle” (1992), p. 8-9)

Šiaip tai dažnai labiau mėgstama kalbėti apie Aristotelio mokslines klaidas. Bet reiktų nepamiršti, kad daug kur jis buvo sistemingo tyrimo pradininkas, o tokiems žmonėms yra labai nelengva neturint galimybių atsiremti į jau egzistuojančias sistemingas žinias. Galima netgi būtų pasiūlyti atlikti tokį bandymą: užmiršus (kiek įmanoma) savo mokyklines botanines ir zoologines žinias, sistemingai patyrinėti, kas randasi ir kas vyksta artimiausiame miškelyje, ir pažiūrėti, kas iš tokio tyrimo išeis.

Beje, šios Jonathano Barneso knygos naujo leidimo rusiškajame vertime įsivėlė įdomi klaida. Barnesas rašo, kad Aristotelio gyvūnų tyrimais “buvo naudojamasi daugiau kaip du tūkstantmečius po Aristotelio mirties”, o rusiškajame vertime skaitome, kad tais tyrimais “buvo naudojamasi daugiau kaip du šimtmečius po Aristotelio mirties”. Galbūt vertėjas negalėjo patikėti, kad Aristotelio tyrimais taip ilgai galėjo būti naudojamasi.

Ernst Mayr (1904-2005), vienas iš pagrindinių XX a. evoliucijos biologų, gamtininkas (naturalist), vadinamas „dvidešimtojo amžiaus Darwinu“ ir „Darwino apaštalu“, be to, palikęs pėdsaką biologijos filosofijoje ir biologijos istorijoje. Daugiau kaip 700 straipsnių ir 20 knygų autorius, tarp kurių tokie klasikiniai veikalai kaip „Sistematika ir rūšių kilmė“ (1942) bei „Gyvūnų rūšys ir evoliucija“ (1963). Šalia Dobzhansky ir Simpsono, jo darbai XX a. viduryje vedė prie sintetinės evoliucijos teorijos (neodarvinizmo), sujungusios evoliucijos teoriją ir genetiką. Jis buvo šiuolaikinės speciacijos („išsirūšiavimo“), t.y. naujų rūšių atsiradimo, sampratos kūrėjas. Atėjęs į teorinę biologiją iš gamtininkų (naturalists), Ernst Mayr dažnai pabrėždavo gamtininko patyrimo svarbą biologijoje. (Mokslo filosofams, norintiems suprasti stebėjimo svarbą moksle, labai pravartu būtų apmąstyti ir gamtininkų darbą.) Platesniame kontekste jis pasisakė už neredukcinį organizminės biologijos statusą ir bendrai už biologijos autonomiškumą. Keletas tekstų: biologijos filosofo Michaelo Ruse’o eulogija (pdf), straipsnis netekties proga iš „Harvard University Gazzete“ (Ernst Mayr buvo Harvardo universiteto zoologijos profesorius). O štai čia galite rasti paties Ernsto Mayro mokslinius prisiminimus, sulaukus jam 100 metų amžiaus.

Nuotraukoje: Ernst Mayr 1994 m., gavęs garbės daktaro laipsnį Konstanco universitete (autorius: Konstanco universitetas), Meyer A (2005) On the Importance of Being Ernst Mayr. PLoS Biol 3(5): e152, Creative Commons Attribution License.