Knygos

Vienas iš žavių mokslo filosofijos vadovėlių – tai kanadiečių filosofo Iano Hackingo Representing and Intervening: Introductory Topics in the Philosophy of Natural Science (turi daug leidimų, o pirmą kartą išleistas 1983 m.). Knyga reikšminga ne tik turinio, bet ir stiliaus prasme. Patartinas skaitinys visiems rimčiau kimbantiems į mokslo filosofiją, o ir šiek tiek smalsaujantiems praverstų. Dėstytojai taip pat daug ką naujo sužinotų. Tiesa, vadovėlis yra parašytas tokia maniera, kad tie, kurie su tais dalykais nebuvo susidūrę, gali kai ko nesuprasti. Gali tekti derinti su kitu, labiau standartiniu vadovėliu. Arba galima tikėtis, kad dėstytojas ar vedlys pakomentuos keblesnes vietas. Kaip Ianas Hackingas paaiškina pratarmėje, tai įvadinė knyga, bet “įvadinis” nereiškia “supaprastintas” – įvadinės temos turi būti pakankamai aiškios ir rimtos, kad patrauktų naujokų dėmesį, ir pakankamai dygios, kad sukeltų susidomėjimą tų, kurie jau seniai mąsto apie tai (p. XV).

Ypatingai vertinga yra antroji dalis – dalis apie eksperimentus, kurie taip ilgai mokslo filosofų buvo ignoruojami, kaip jis pats sako. To, kas ten parašyta, niekur daugiau nerasite. Reikia pabrėžti, kad kalbos apie nekorektišką eksperimentinės mokslo dalies ignoravimą ar sumenkinimą (teorizavimo atžvilgiu) buvo labai prasmingos 1983 m., kai knyga buvo išleista, bet nuo to laiko situacija pasikeitė – filosofinių knygų ir straipsnių apie ekperimentus moksle pasipylė kaip iš gausybės rago. Kaip tik Ianas Hackingas ir buvo vienas iš pagrindinių naujojo eksperimentalizmo judėjimo mokslo filosofijoje įkvėpėju.

Neabejoju, kad knygos antrąją dalį su įdomumu perskaitytų ir gamtos mokslo žmonės – tai labai originali dalis. Beje, Hackingas daug išmoko iš eksperimentatoriaus Francis Everitto, kurį jis apibūdino kaip “talentingą eksperimentatorių su plačiais istoriniais interesais” (p. VII). Kai kurie poskyriai yra netgi pažymėti raide “E” dėl esminės Everitto įtakos.

Planuoju, kad šiame tinklaraštyje paminėsiu kai kuriuos pastebėjimus iš “Representing and Intervening”, ypač antrosios dalies. Tarp kitko, pats Hackingas įvade sako, kad knygą galima būtų pradėti nuo antrosios dalies.

“Iš to [iš matematiko Davido Hilberto nepavykusio plano pertvarkyti fiziką ir chemiją] neverta daryti išvados, kad fizikos problemos sunkesnės negu matematikos problemos. Tiesiog šie mokslai skirtingi: matematika stovi ant logikos kojų, o fizika pirmiausia remiasi kaip kengūra uodega – gamtos pažinimu, intuicija ir tik po to formaliąja logika. Neatsitiktinai 7-9 klasių mokiniai, kuriems puikiai sekasi matematika, dažnai skundžiasi nesuprantą fizikos, – čia neužtenka algoritmų, o reikia suvokti ir vadinamąją fizikinę prasmę.”
(iš Romualdo Karazijos knygos “Linksmoji fizika” (1982), p. 114)

Romualdo Karazijos knyga “Linksmoji fizika” yra daug rimtesnė negu gali pasirodyti iš pirmo žvigsnio, nors ir labai linksma. Čia citavau iš seno leidimo, o naujasis leidimas turėtų būti dar įdomesnis: kaip recenzijoje rašo A. Savukynas, “pirmoji autoriaus “Linksmoji fizika” buvo išleista dar brandaus sąstingio metais (1982) ir todėl vidinio ir išorinių cenzorių labai iškarpyta”.

Vienas iš kapitalinių mokslo istorijos žinynų – tai daugiatomis 1970-1980 metais leistas The Dictionary of Scientific Biography (t.y. “Mokslo biografijų žodynas”), kurį sudaro 16 tomų (plius 2 papildomi tomai); pagrindinis redaktorius – Charles Coulston Gillispie. Tai mokslo istorikų parengti ilgi biografiniai įrašai apie mokslininkus nuo klasikinės antikos iki XX a. (išskyrus mokslininkus, kurie buvo gyvi pradedant rašyti žinyną). Juose įtraukti ne tik jau esamų tyrimų rezultatai, bet ir originali medžiaga. 2007 m. išleistas papildymas pavadinimu The New Dictionary of Scientific Biography (pagr. red. Noretta Koertge, 8 tomai, 775 nauji įrašai).

Neturintiems laiko ir gilesnių žinių apie Aristotelį ir norintiems trumpo įvado į visą Aristotelio intelektualinę veiklą labai rekomenduočiau šią knygą: Jonathan Barnes “Aristotle: A Very Short Introduction” (2000). Tai lakoniškas, aiškus ir paprastas įvadas; svarbu ir tai, kad autorius pateikia visuminį Aristotelio tyrinėjimų vaizdą (ne tik grynai filosofinių). Taip tampa aiškesnė jo vieta mokslo istorijoje.