Mokslo istorija

Tinklaraštyje Not Even Wrong pastebėjau gerą Abrahamo Smitho komentarą kalbant apie matematikus Aleksandrą Grothendiecką ir Grigorijų Perelmaną, nors komentatorius toliau kalba bendriau nesusisiedamas su šiomis pavardėmis. Kaip žinia, šie genialūs matematikai padarę neeilinių (pabrėžiu, labai neeilinių) darbų matematikoje po to visiškai pasitraukė iš viešo matematinio gyvenimo ir apskritai iš viešo gyvenimo (kaip sakoma, dėl neaiškių priežasčių, nors kai kuriais atvejais galima šį bei tą nuspėti). Svarbiausia štai kas: tikrai, jie nieko neskolingi kažkam dėl savo talentų.

Abraham Smith sako:
  “Also, I don’t think Grothendieck (or Perelman or anyone else) owes us anything. Many people have talents they choose not to pursue for all sorts of personal reasons. Maybe they have a family whom they refuse to neglect for the sake of a better position. Maybe they decide on more lucrative job options. Maybe they have physical or psychological conditions that make the experience unpleasant. Maybe they just prefer gardening!”

Taip, jeigu kas nors turėdamas kitų genialių talentų pradeda teikti pirmenybę, tarkime, sodo darbams, tai jo asmeninis reikalas.

Pasakojama, kad vienas iš kvantinės mechanikos kūrėjų Wolfgang Pauli savo asistentui pasakęs maždaug taip: Jūsų darbas yra kritikuoti (malti į miltus) teorijas, kurias iškelsiu.

Istorinį šaltinį esu pametęs. Bet tai nelabai svarbu – esmingas yra šios istorijos moralas, o ir šis pasakojimas jau yra tapęs mokslo folkloro dalimi.

Ernst Mayr (1904-2005), vienas iš pagrindinių XX a. evoliucijos biologų, gamtininkas (naturalist), vadinamas „dvidešimtojo amžiaus Darwinu“ ir „Darwino apaštalu“, be to, palikęs pėdsaką biologijos filosofijoje ir biologijos istorijoje. Daugiau kaip 700 straipsnių ir 20 knygų autorius, tarp kurių tokie klasikiniai veikalai kaip „Sistematika ir rūšių kilmė“ (1942) bei „Gyvūnų rūšys ir evoliucija“ (1963). Šalia Dobzhansky ir Simpsono, jo darbai XX a. viduryje vedė prie sintetinės evoliucijos teorijos (neodarvinizmo), sujungusios evoliucijos teoriją ir genetiką. Jis buvo šiuolaikinės speciacijos („išsirūšiavimo“), t.y. naujų rūšių atsiradimo, sampratos kūrėjas. Atėjęs į teorinę biologiją iš gamtininkų (naturalists), Ernst Mayr dažnai pabrėždavo gamtininko patyrimo svarbą biologijoje. (Mokslo filosofams, norintiems suprasti stebėjimo svarbą moksle, labai pravartu būtų apmąstyti ir gamtininkų darbą.) Platesniame kontekste jis pasisakė už neredukcinį organizminės biologijos statusą ir bendrai už biologijos autonomiškumą. Keletas tekstų: biologijos filosofo Michaelo Ruse’o eulogija (pdf), straipsnis netekties proga iš „Harvard University Gazzete“ (Ernst Mayr buvo Harvardo universiteto zoologijos profesorius). O štai čia galite rasti paties Ernsto Mayro mokslinius prisiminimus, sulaukus jam 100 metų amžiaus.

Nuotraukoje: Ernst Mayr 1994 m., gavęs garbės daktaro laipsnį Konstanco universitete (autorius: Konstanco universitetas), Meyer A (2005) On the Importance of Being Ernst Mayr. PLoS Biol 3(5): e152, Creative Commons Attribution License.

Besidomintiems mokslo filosofijos ir mokslo istorijos sąsajomis štai keletas bibliografionių pastabų: Ronaldo Giere’o iššūkis ir Ernano McMullino bei Richardo Buriano atsakas (Giere R. (1973), “History and Philosophy of Science: Intimate Relationship or Marriage of Convenience?”, British Journal for the Philosophy of Science 24, p. 282-297; McMullin E. (1974)  “History and Philosophy of Science: A Marriage of Convenience?”, PSA 1974, p. 585-601; Burian R. (1977), “More than a Marriage of Convenience: On the Inextricability of History and Philosophy of Science”, Philosophy of Science 44, p. 1-42).

Arba neseniai įvykęs Josepho Pitto ir Richardo Buriano ginčas (Pitt J. (2001), “The Dilemma of Case Studies: Toward a Heraclitian Philosophy of Science”, Perspectives on Science 9, p. 373-382; Burian R. (2001), “The Dilemma of Case Studies Resolved: The Virtues of Using Case Studies in the History and Philosophy of Science”, Perspectives on Science 9, p. 383-404).